Vaikai į mokyklą – vairuotojai į spūstis. Kaip išlaikyti ramybę?

Rugsėjo pradžioje Lietuvos miestai vėl persijungia į visai kitą gyvenimo ritmą. Į mokyklas šiemet sugrįžta iki 350 tūkst. vaikų, baigiasi atostogos, į didmiesčius grįžta studentai, o tėvai kasdieniuose maršrutuose vėl suka pro mokyklas ir darželius. Visa tai reiškia daugiau važiuojančių automobilių tuo pačiu metu, intensyvesnį rytinį ir vakarinį piką bei gerokai mažiau tolerancijos vairuotojų klaidoms.

Vilniuje skaičiuojama, kad eismo intensyvumas rudens pradžioje kasmet išauga maždaug 9–20 proc. Tačiau didesnis automobilių skaičius nėra vienintelė rugsėjo spūsčių priežastis. Šiemet prie jų prisideda ir tęsiami gatvių remontai, pasikeitę maršrutai, prastesni orai bei, ko gero, svarbiausia – mūsų pačių skubėjimas.

Draudikų statistikoje šis pokytis matomas labai aiškiai. BTA duomenimis, 2025 m. rugpjūtį visoje Lietuvoje buvo registruota 4,6 tūkst. transporto žalų, o rugsėjį – jau daugiau kaip 5 tūkst. Vien rytinio piko metu, nuo 7 iki 10 valandos, per 2025 m. rugsėjį užregistruoti 669 draudžiamieji eismo įvykiai.

Spūstys, panašu, neišvengiamos. Tačiau tai dar nereiškia, kad jose turime nervintis.

Dėl rugsėjo spūsčių tradiciškai mėgstama kaltinti studentus. Iš pirmo žvilgsnio paaiškinimas atrodo logiškas: į Vilnių, Kauną ir Klaipėdą atvyksta tūkstančiai jaunų žmonių, dalis jų atvyksta su savo automobiliu, nepažįsta miesto gatvių ir turi mažiau vairavimo patirties.

Tačiau toks paaiškinimas yra pernelyg paprastas.

Šiemet BTA atkreipė dėmesį, kad intensyvesnis eismas didmiesčiuose prasidėjo dar paskutinėmis rugpjūčio savaitėmis, studentams net nepradėjus studijų. Draudikų vertinimu, rugsėjį beveik visas miestas vienu metu grįžta prie įprasto ritmo: po atostogų į darbus važiuoja darbuotojai, tėvai pradeda vežti vaikus į mokyklas ir darželius, daugėja pėsčiųjų, dviratininkų ir paspirtukų.

Dar ankstesnėje BTA eismo analizėje studentai buvo įvardyti tik kaip trečioji rugsėjo spūsčių priežastis. Pirmiausia buvo išskiriami pasikeitę šeimų kelionių poreikiai ir pačių vairuotojų nepasiruošimas intensyvesniam eismui – neapgalvotas kelionės laikas, maršrutai, naudojimasis telefonu. Draudikų tyrimai taip pat rodė, kad dalis studentų automobiliais didmiesčiuose aktyviau pradeda važinėti ne rugsėjį, o spalį.

Taigi studentai prie eismo intensyvumo prisideda, tačiau sakyti, kad būtent jie „sukelia rugsėjo kamščius“, būtų netikslu. Rugsėjį pasikeičia visa miesto kasdienybė.

Dar viena šių metų aplinkybė – kelių ir gatvių remontai.

Vasarą remontuoti kelius patogu todėl, kad miestų eismas būna mažesnis. Tačiau kalendoriaus rugsėjo 1-oji nebūtinai sutampa su statybų pabaiga.

Vilniaus savivaldybės duomenimis, rugpjūčio pabaigoje darbai dar vyko maždaug 14 kilometrų gatvių ruožuose. Dalis važiuojamosios dalies darbų iki rugsėjo buvo baigiami, tačiau didesni projektai Trakų, J. Basanavičiaus, B. Radvilaitės, Maironio, V. Kudirkos, Jogailos, Vilniaus, Džiaugsmo ir kitose gatvėse tęsiami ir prasidėjus rudeniui. Vairuotojams piko metu rekomenduojama iš anksto vertinti situaciją ir, jei įmanoma, rinktis alternatyvius maršrutus.

Panaši padėtis ir Kaune. Nors prieš rugsėjį pavyko atverti Pietrytinį aplinkkelį, Kauno HE tiltą ir kelias kitas svarbias arterijas, darbai tebevyksta Užnemunės, Julijanavos, H. ir O. Minkovskių, Baltijos gatvėse, Baltų prospekte, Šilainių plente bei kitose vietose. Kauno savivaldybės specialistai taip pat prognozuoja, kad eismo situacija paprastai normalizuojasi ne per vieną dieną – vairuotojams reikia laiko prisitaikyti prie naujų maršrutų ir pasikeitusio miesto ritmo.

Todėl rugsėjo pradžioje verta iš naujo pasitikrinti net ir maršrutą, kuriuo į darbą važiuojate jau daugelį metų. Tai, kas rugpjūtį užtrukdavo dvidešimt minučių, rugsėjį gali trukti gerokai ilgiau.

Spūstyse dažniausiai nutinka ne didelės, o visai kasdieniškos avarijos – vienas vairuotojas per vėlai stabdo, kitas neįvertina atstumo, trečias paskutinę akimirką persirikiuoja.

BTA 2026 m. komunikacijoje būtent saugų atstumą, greitį, tinkamą signalų naudojimą ir atidumą išskiria kaip svarbiausius dalykus suintensyvėjus eismui. Draudikai primena ir paprastą „užtrauktuko“ principą: susiaurėjus keliui, eismas juda sklandžiau, kai vairuotojai bendradarbiauja, o ne stengiasi vieni kitus aplenkti ar nepraleisti.

Čia slypi ir vienas spūsčių paradoksas. Kai atrodo, kad judame per lėtai, natūraliai kyla noras kažką daryti – persirikiuoti, ieškoti greitesnės juostos, aplenkti vieną ar du automobilius. Tačiau nuolatinis blaškymasis tarp juostų dažniausiai neduoda jokios realios naudos. Už kelių šimtų metrų tie patys automobiliai vėl susitinka prie šviesoforo, o papildomas manevravimas tik padidina susidūrimo tikimybę.

Kartais geriausias būdas greičiau pravažiuoti spūstį yra tiesiog ramiai joje važiuoti.

Rugsėjį keičiasi ne tik automobilių srautai. Į gatves sugrįžta ir šimtai tūkstančių mokinių.

„Lietuvos draudimo“ skelbiamais Transporto kompetencijų agentūros duomenimis, 2025 m. eisme nukentėjo 241 vaikas iki 11 metų ir 451 vaikas nuo 12 iki 17 metų. Palyginti su ankstesnių metų laikotarpiu, abiejose amžiaus grupėse nukentėjusiųjų skaičius išaugo.

Ypač dėmesingais reikia būti prie mokyklų, darželių, pėsčiųjų perėjų ir viešojo transporto stotelių. Pradinukai dar tik mokosi savarankiškai vertinti eismo situaciją. 2022–2025 m. 100 metrų spinduliu aplink bendrojo ugdymo mokyklas ir ikimokyklinio ugdymo įstaigas įvyko 201 eismo įvykis, kuriuose buvo sužaloti 182 vaikai.

Tėvams, atvežantiems vaikus automobiliu, verta iš anksto nuspręsti, kur saugiai sustoti. Vaiką geriausia išleisti šaligatvio pusėje ir prieš atidarant duris įsitikinti, kad šalia nėra dviratininko, paspirtukininko ar kito automobilio. Jei prie mokyklos vartų nusidriekia automobilių eilė, kartais greičiau ir saugiau sustoti šimtu ar keliais šimtais metrų toliau ir paskutinę kelio dalį nueiti pėsčiomis.

Kelios sutaupytos minutės tikrai nepateisina situacijos, kai automobilis paliekamas ant perėjos, sankryžoje ar vietoje, kur užstoja vaikus kitiems vairuotojams.

Patekę į spūstį dažnai patiriame labai specifinį stresą – jaučiame, kad kažkur turime būti, bet nieko negalime padaryti, kad ten patektume greičiau.

Psichologė Inga Būdvytytė šį jausmą sieja su prarastos kontrolės pojūčiu. Žmogaus planai griūva, jis jaučiasi įstrigęs, o negalėjimas pakeisti situacijos kelia nerimą ir dirglumą.

Tai, ko gero, ir yra svarbiausia spūsčių pamoka: kai jau stovime kamštyje, didelė dalis situacijos nuo mūsų nebepriklauso. Galime pykti ant lėčiau važiuojančio automobilio, studento su “žaliu lapu”, senjoro, kelio darbininkų ar prieš mus persirikiavusio vairuotojo, tačiau nuo to eilė priekyje nepajudės nė kiek greičiau.

Priešingai – emocingas vairavimas gali tik pabloginti padėtį. Staigus persirikiavimas, bandymas „pamokyti“ kitą vairuotoją ar agresyvus važiavimas padidina avarijos tikimybę. O viena nedidelė avarija intensyvioje gatvėje gali sukurti dar didesnę spūstį šimtams kitų vairuotojų.

Kai automobiliai juda vos kelis metrus, kyla pagunda naudotis telefonu. Tačiau būtent tokiame eisme situacija nuolat keičiasi: vieną akimirką stovime, kitą jau reikia pajudėti ar stabdyti.

VDU Psichologijos katedros docentė dr. Laura Šeibokaitė šiemet „Regitros“ konferencijoje dar kartą atkreipė dėmesį į telefono poveikį vairavimui. Naudojantis telefonu prastėja dėmesio koncentracija, ilgėja reakcijos laikas, sunkiau išlaikyti automobilį eismo juostoje. Policija kasmet nustato apie 43 tūkst. naudojimosi mobiliojo ryšio priemonėmis vairuojant atvejų, o maždaug 600 žmonių dėl tokių pažeidimų netenka teisės vairuoti.

Todėl navigacijos maršrutą geriausia pasirinkti dar prieš pajudant. Jei važiuojant reikia jį pakeisti, saugiau tai padaryti sustojus tinkamoje vietoje, o ne bandant tuo pačiu metu stebėti ir ekraną, ir priešais judančią automobilių eilę.

Vienas paprasčiausių būdų sumažinti rugsėjo stresą – kelionei skirti šiek tiek daugiau laiko.

BTA žalų ekspertai atkreipia dėmesį, kad vėluojantis žmogus dažniau bando aplenkti lėčiau važiuojančius, staigiau persirikiuoja ir stipriau reaguoja į spūstį. Turint laiko atsargą ta pati situacija suvokiama visiškai kitaip: praleistas šviesoforo signalas ar lėčiau važiuojantis automobilis tampa ne problema, o tiesiog kelionės dalimi.

Todėl rugsėjį verta atsisakyti įpročio skaičiuoti kelionę minutės tikslumu. Jei navigacija rodo, kad iki darbo važiuosite 25 minutes, tai dar nereiškia, kad iš namų reikia išeiti likus lygiai 25 minutėms iki susitikimo. Reikia laiko nueiti iki automobilio, išvažiuoti iš kiemo, rasti stovėjimo vietą, o svarbiausia – turėti kelių minučių rezervą netikėtumams.

Kartais skirtumas tarp atvykti penkiomis minutėmis anksčiau ir vėluoti penkias minutes tėra dešimt minučių laikrodyje, tačiau vairuotojo savijauta gali būti visiškai kitokia.

Prieš kelionę verta patikrinti realią eismo situaciją, o jei turite galimybę – bent pirmosiomis rugsėjo savaitėmis išvažiuoti kiek anksčiau arba perkelti kelionę už intensyviausio piko ribų.

Pirmiausia – priimti faktą, kad jūs jau spūstyje. Bandymas mintyse nuolat skaičiuoti, kiek minučių vėluosite, eismo nepagreitina.

Jei matote, kad laiku neatvyksite, geriau saugiai pranešti laukiančiam žmogui dar prieš kelionę arba sustojus tinkamoje vietoje. Nuo tos akimirkos nebereikia „atsilošti“ prarastų minučių.

Toliau lieka paprasti dalykai: laikytis saugaus atstumo, nesiblaškyti tarp juostų, iš anksto rodyti posūkius ir įleisti kitus, kai to reikia sklandžiam eismui. Jei pajuntate, kad stipriai susierzinote, verta sąmoningai sumažinti įtampą – ramiau kvėpuoti, klausytis muzikos ar tiesiog sau priminti: spūstis yra laikina, o jos greičio šiuo metu jūs nekontroliuojate.

Jeigu pyktis toks stiprus, kad kyla noras kitą vairuotoją „pamokyti“, tai jau signalas ne auklėti kitą, o pačiam sustoti saugioje vietoje ir kelias minutes atsikvėpti.

Vaikai automobilyje stebi, kaip su kitais eismo dalyviais elgiasi jų tėvai.

Galima dešimt kartų paaiškinti vaikui, kad per gatvę reikia eiti atsargiai, bet jei pakeliui į mokyklą tėtis ar mama keiks lėtą vairuotoją, nepraleis persirikiuojančio automobilio ir bandys pravažiuoti jau užsidegus raudonam signalui, vaikas įsimins būtent tokį elgesio modelį.

Todėl kelionę į mokyklą galima išnaudoti ir kaip mažą saugaus eismo pamoką: paaiškinti, kodėl praleidžiame pėsčiąjį, kodėl negalima stovėti ant perėjos, kodėl leidžiame kitam automobiliui persirikiuoti ir kodėl kartais tiesiog reikia kantriai palaukti.

Eismo kultūra prasideda ne nuo taisyklių knygelės, o nuo to, ką kasdien matome gatvėje.

Net ir atsargiausi vairuotojai gali patekti į eismo įvykį. Jei taip nutiko, pirmiausia pasirūpinkite žmonių saugumu ir įvertinkite, ar niekam nereikia skubios pagalbos. Saugiai užfiksuokite įvykio aplinkybes, nufotografuokite automobilių padėtį ir apgadinimus, o kai tam yra sąlygos – užpildykite eismo įvykio deklaraciją.

Svarbiausia tokioje situacijoje neskubėti ir nesivelti į konfliktą. Kelios papildomos minutės tinkamai užfiksuojant įvykį gali vėliau sutaupyti daug laiko aiškinantis jo aplinkybes su draudiku.

„Man ramu“ draudimo platformoje galite gauti informacijos, kaip elgtis nutikus eismo įvykiui, o jei artėja jūsų automobilio draudimo pabaiga – palyginti kelių draudikų TPVCAPD (“privalomojo automobilių draudimo”) ir Kasko draudimo pasiūlymus ir pasirinkti tinkamiausią.

Rugsėjo spūstys nėra nei studentų, nei tėvų, nei kelininkų problema. Jos atsiranda todėl, kad po vasaros vienu metu pasikeičia viso miesto gyvenimo ritmas. Šiemet prie didesnių srautų dar prisideda tęsiami infrastruktūros darbai ir pirmosios rudens oro staigmenos.

Tačiau nemažą dalį rizikos galime valdyti patys.

Kelionei skirti keliomis minutėmis daugiau, dar prieš išvažiuojant pasitikrinti maršrutą, padėti telefoną į šalį, išlaikyti atstumą ir nebandyti kelyje „laimėti“ prieš kitus vairuotojus – labai paprasti sprendimai.

Kamštis dėl jų gal ir nesutrumpės.

Bet kelionė beveik neabejotinai taps ramesnė.