Pirmieji mėnesiai gavus vairuotojo teises: instruktoriaus patarimai ramiam startui

Gavus vairavimo teises prasideda svarbiausia kelionė – ta, kurioje išmoksti ne tik valdyti automobilį, bet ir save. Kaip sako vairavimo instruktorius Saulius Gerdauskas -  pirmiausia reikia įsisąmoninti pagrindinį principą: saugumas visada svarbiau už greitį. Greitai važiuoti išmoksi savaime, o geru vairuotoju tampama nuosekliai kartojant taisyklingus veiksmus. Pirmuosius kelis mėnesius tavo tikslas – susikurti ramią rutiną, kad baziniai judesiai įaugtų „į raumenis“, o žvilgsnis ir dėmesys būtų nukreiptas į aplinką.

Dauguma naujų vairuotojų pirmomis savaitėmis pamiršta tuos pačius dalykus: posūkių signalas įjungiamas per vėlai arba pamirštamas išjungti, keičiant juostą nepažiūrima į veidrodėlį ar nepatikrinama situacija žvilgsniu per petį, atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio pernelyg mažas, o greitis pasirenkamas pagal maksimalaus ribojimo ženklą, bet ne pagal sąlygas. Sankryžose ignoruojama „kas turi pirmenybę?“ logika. Artėjant prie pėsčiųjų perėjų, vairuotojo akys nepakankamai „skenuoja“ šonus, o parkuojantis pritrūksta kantrybės ir lėtų, lygių judesių. Tai normalu – pradedančiajam vairuotojui vis dar didelė dalis dėmesio tenka automobilio valdymui. Gera žinia ta, kad nuoseklus darbas šias spragas užpildo greitai.

Kelyje naudok vieną paprastą žvilgsnio taktiką: žiūri toli, tada vidutinį atstumą, ir tik tuomet arti – tarsi darytum lėtą panoramą akimis. Kas kelias sekundes akimirksniu perbėgi veidrodžius, o persirikiuodamas pirmiausia duodi signalą, tuomet tikrini veidrodį ir aklą zoną žvilgsniu per petį, ir tik tada darai manevrą. Atstumą iki priekyje važiuojančios mašinos laikyk ne mažesnį kaip dvi–tris sekundes; lyjant, sningant ar esant rūkui atstumą padidink. Jei abejoji – neskubėk. Nėra tokio posūkio, į kurį būtina „spėti bet kaip“. Nepavyko? Važiuok tiesiai ir apsisuk saugioje vietoje.

Baigęs kelionę, skirk dvi minutes trumpam kelionės įsivertinimui. Sau aiškiai pasakyk vieną dalyką, kuris pavyko gerai ir kurį pakartosi rytoj. Ir vieną, kurį kitą kartą padarysi kitaip: pavyzdžiui, anksčiau pradėsi persirikiuoti, lėčiau įvažiuosi į žiedą, daugiau laiko skirsi stebėti perėjas. Užsirašyk tai telefone ar užrašinėje. Tokios mažos pastabos netikėtai greitai virsta gerais įpročiais.

Kad progresas būtų apčiuopiamas, suplanuok pirmąsias keturias–šešias savaites. Pirmoji savaitė skirta lėtiems manevrams ir parkavimui: kiemai, stovėjimo aikštelės, atbulinė eiga, trajektorijos kontrolė, manevravimo judesiai tarp stovinčių automobilių. Antroji savaitė – sankryžos ir žiedai: iš anksto pasirenkama juosta, signalas nuo sprendimo momento, išvažiavimas iš žiedo su signalu ir dėmesys pėsčiųjų perėjoms dar prieš sankryžą. Trečią savaitę pereik prie greitesnių kelių: įsiliejimas į srautą, pastovus greitis pagal sąlygas ir disciplina laikant distanciją. Ketvirtoji savaitė tebūnie naktis ir lietus: mokaisi šviesų valdymo, supranti, kada realiai reikia rūko žibintų, ir užtvirtini lėtų, lygių judesių įprotį. Penktą ir šeštą savaitę mesk sau rimtesnį iššūkį: važiuok nepažįstamais maršrutais, pasipraktikuok statmeną parkavimą siauresnėse vietose, pabandyk sustoti įkalnėje ir nuokalnėje taip, kad automobilis išliktų stabilus ir po starto neriedėtų atgal.

Stresas ir baimė vairuoti dažnam sukyla netikėtai, ypač piko metu ar nežinomose vietose. Čia taisyklė paprasta: mažink tikslą iki tokio dydžio, su kuriuo jautiesi saugiai. Rinkis laikus, kai srautas mažesnis, trumpink maršrutus, vienai kelionei pasirink tik vieną mokymosi tikslą – šiandien treniruoju parkavimą, rytoj – žiedus, poryt – įsiliejimą į greitesnį srautą. Jei nori kompanijos, tegu keleivis būna ramus stebėtojas, o ne komentatorius. Pajutus įtampą, keli kartai paprasto kvėpavimo ritmo dažniausiai grąžina širdies plakimą į normą ir leidžia mąstyti aiškiau.

Yra keletas situacijų, kuriose naujiems vairuotojams labiausiai praverčia kantrybė. Lyjant ar esant slidžiai dangai, visus veiksmus daryk švelniau ir anksčiau – stabdymą pradėk kiek atokiau, atstumą padidink, o vairą suk be staigių judesių. Rūko metu naudok artimąsias šviesas, priekinius rūko žibintus tik tada, kai jie iš tiesų padeda, o galinį rūko – tik esant stipriam rūkui ir kai nori išlikti  „matomas“. Jei saulė žemai ir šviečia į akis – pasirūpink ne tik akiniais, bet ir priekinio stiklo švara, ypač iš vidaus: nešvarumai papildomai išsklaido atspindžius ir stipriai mažina matomumą. Greitkelyje nepamiršk pagreitėjimo juostos esmės – joje pasieki srauto greitį iki sujungimo, o ne po jo; lėtas įsiliejimas kelia pavojų tau ir kitiems.

Kasdienybėje gerus įgūdžius augina smulkmenos. Posūkio svirtį įjungi iš karto, kai apsisprendi – ne tada, kai jau suki vairą. Artėjant prie pėsčiųjų perėjų, perkelk pėdą nuo akseleratoriaus link stabdžio pedalo - būsi pasiruošęs reaguoti. Ir dar viena instruktoriaus gudrybė – tylus „kalbėjimasis su savimi“: „artėja žiedas, man reikia antro išvažiavimo; signalą įjungsiu prieš išvažiavimą, patikrinti veidrodžius“. Tokia minčių seka padeda galvoje susidėlioti veiksmus ir mažina netikėtumų riziką.

Per pirmąsias devynias–dvylika savaičių progresas paprastai atrodo taip: po poros savaičių parkavimas ir žiedai nebekelia didelės įtampos; po mėnesio greitesni keliai ir persirikiavimas tampa sklandesni; po dviejų mėnesių gana ramiai jautiesi naktį ir lyjant, važiuoji nežinomais maršrutais; trečią mėnesį viskas susijungia į vieną ramesnį, sąmoningą važiavimą. Svarbiausia – nesilygink su kitais ir nevertink progreso kilometrais ar spidometro skaičiais. Progresą rodo ne greitis, o tai, kaip ramiai gali atlikti tą patį manevrą antrą ir trečią kartą iš eilės.

Galiausiai, susikurk mini atmintinę telefone ir perskaityk ją prieš startą, kol įpročiai „prilips“. Ten gali likti trys paprasti punktai:

• prieš važiuojant – sėdynė, vairas, veidrodžiai, diržas, maršrutas ir orai, telefonas „netrukdyti“;
• važiuojant – žvilgsnis toli, distancija - bent dvi–trys sekundės, posūkio signalas prieš manevrą ir reguliarus žvilgtelėjimas į veidrodžius;
• po kelionės – viena sėkmė ir viena pamoka kitam kartui.

Ši maža disciplina sudėlioja dieną taip, kad vairavimas tampa ramiu įpročiu, o ne loterija.

Jei šiuos principus įsivardysi savo žodžiais ir kartosi kasdien, labai greitai pastebėsi, kad įtampa atslūgo, judesiai tapo lygūs, o sprendimai – aiškūs. Taip ir gimsta tas vairuotojas, kurį visi norėtume sutikti kelyje: ne drąsuolis, o prognozuojamas, mandagus ir saugiai mąstantis žmogus, kuris kiekvieną kartą pasirenka ramybę vietoje skubos.